Ak, klevai, ko gi raustat iš gėdos,
Kad ruduo jus šalnom nubučiavo.
Barstot savo spalvotus aprėdus,
O aš pamečiau ilgesį savo.
 
Nuplasnojau laukais rudenėjančiais,
Nebučiuota nei saulės, nei vėjo.
Liko vėsios, trumpėjančios dienos
Ir visai nesvarbu, kam skaudėjo.
 
Tik migla išsidriekusi pažeme
Saulėj tirpo, blizgėjo voratinkliai.
Laukiau, kol mažutėlė akimirka
Tavo rankoj taps mano gyvenimu.
 
Ir už tai brandumu sumokėjau,
Nutylėjimuos užgaidos pildėsi...
Ak, klevai, jūs spalvų nesigėdinkit!
Man ne gėda dėl pamesto ilgesio...