Aš be tavęs gyventi nenorėjau,
O su tavim – aš negalėjau,
Todėl išeiti aš turėjau
Kitapus durų pravirų.
Dabar aš nežinau, ko laukti:
Kol durys pačios užsivers
Ar jas kas užrakins,
Nė nepaklausęs, ar to reikia.
Ir mudu stovime abipus durų:
Tu dienoje, o aš – nakty,
Tu giedroje, o aš – lietuj,
Tik aš – džiaugsme, tu – liūdesy.
Ir rankom moji, ir šypsais:
Maldavimais manęs sugrįžt prašai,
Bet slenkstis man per aukštas žengt
Į liūdesio pilnus namus,
Nes be tavęs gyventi nenorėjau,
O su tavim – aš negalėjau,
Todėl išeiti aš turėjau,
Kol durų nieks dar neužvėrė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-01 00:04:28
Jau pirma eilutė šaukia bėgti tolyn... Ir tie „aš“.
Idėja abipus durų gera, išėjimo būtinumas (kodėl) suprantamas, išraiška – kol kas ryškiausias yra bandymas žūtbūt surimuoti, neieškant įdomesnio minties pateikimo.