Aš be tavęs gyventi nenorėjau,
O su tavim – aš negalėjau,
Todėl išeiti aš turėjau
Kitapus durų pravirų.

Dabar aš nežinau, ko laukti:
Kol durys pačios užsivers
Ar jas kas užrakins,
Nė nepaklausęs, ar to reikia.

Ir mudu stovime abipus durų:
Tu dienoje, o aš – nakty,
Tu giedroje, o aš – lietuj,
Tik aš – džiaugsme, tu – liūdesy.

Ir rankom moji, ir šypsais:
Maldavimais manęs sugrįžt prašai,
Bet slenkstis man per aukštas žengt
Į liūdesio pilnus namus,

Nes be tavęs gyventi nenorėjau,
O su tavim – aš negalėjau,
Todėl išeiti aš turėjau,
Kol durų nieks dar neužvėrė.