Apraudu skaudų likimą senųjų prūsų –
Maldoje už tėvynę save paslepiu
Po istorijom iš trupančių senų papirusų,
Surinktų iš tamsių dulkėtų palėpių.
Malda ši tyli – jos vardas
Tėve mūsų.
Ji gyvena vėliavoj ir ant balso stygų.
Kai protėvių vėlės ją kalba iš visų pusių,
Namuose vėl ramybė, jauku ir tyku.
Nekartosiu likimo drąsiųjų jotvingių –
Iš pogrindžio kronikų gerbiu jų tėvynę,
Kuri dingo už mįslingų Šešupės vingių,
Bet giesmės apie ją mane dar gaivina.
Nelinkiu skaudaus likimo senųjų prūsų –
Maldoje už tėvynę save atrandu.
Per istoriją iš pilkapių ir senų papirusų
Kalbuosi su gyvais Monte ir Glandu.
.........................................................
O Mėnuo Damasko kardu debesį gaudo,
Kai už lango tamsuma miestelį praryja.
Dabar ir vėl tėvynėj tyla lyg prieš audrą...
Sukalbu dar ir tris
Sveika Marija.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-09-28 10:09:13
Stiprus, intelektualus, kupinas gilaus patriotizmo ir intuityvaus ateities pramatymo eilėraštis.
Manyčiau, kad kūrinio idėją labiau atliepia pavadinimas Neišmokta istorija.
Pagarba.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-27 22:24:49
Be abejo, rašyti kūrinius, t. y. reikšti mintį, remiantis istorine medžiaga padeda dalyko išmanymas (Jūsų laviravimas epochose visada stebindavo ir baugindavo). Bet nesvarbu, nes istorija paprastai yra slankiojanti. Manau, orientyrą įmanoma pagauti ir mažiau išsilavinusiam.
Juk apraudami papirusai tiesiogiai nekoreliuoja su prūsais, todėl galima manyti, kad svarbūs dokumentai, senienos iš palėpės, punktyru paminėtieji Šešupės vingiai (dingusi nuo paviršiaus, bet kitaip likusi (materijoje, istoriniuose šaltiniuose) teritorija) – tai tiesiog praeitis, kultūra. Per istoriją iš pilkapių ir senų papirusų / Kalbuosi su gyvais Monte ir Glandu. Protėvių vėlės susimaišiusios, įvairialaikininkai susitinka dokumentuose, poetiškiau kalbant – atmintyje.
Sklaidant ją, kaskart lyg iš naujo priimant istorinį-moralinį palikimą, meldžiamasi už Tėvynę (galvojama apie vertybes, ateitį).
Pogrindžio kronikos ir gerbimas iš nuotolio gal kiek (savi)ironiška, bet ir ne, nes pulti plikomis rakomis į kovas ir pasirinkti patrioto-intelektualo kelią – du skirtingi dalykai.
Studijuoti palikimą, gerbti, mokytis – gražu, netgi savaime suprantama, bet greičiausiai norėta kaip priežastį akcentuoti ne nostalgiją (t. y. ją gal mažiau) – o atkreipti dėmesį į tai, kad kybo pavojus. Mėnuo su Damasko plieno kardu bendrajai pasaulio istorinei-kultūrinei panoramai tiktų, bet čia Damaskas meta virš patriotų kažkokį įtartiną šešėlį: svetima jėga? Tvinstanti tolimojo krašto tamsa? Plieno žmogaus grimasos?
Kažkas gali nutikti (tėvynėj tyla lyg prieš audrą).
Galbūt ir maldų pobūdis (vietinio, tėvyninio koloro) duoda suprasti, ką tikimasi užmelsti ir ko išmelsti.
Taigi, dokumentika maždaug išstudijuota, istorija lyg ir žinoma, bent jau girdėti pagrindiniai jos faktai, bet tai, kad prie apmąstymų vis grįžtama (teritoriškai-istoriškai įvairios vietos, čia Šešupės vingiai, vingiuojantys per Lietuvą, Lenkiją, Kaliningrado sr., laike yra patyrusios pasikartojančių skriaudų), rodo, kad ir nelabai ta istorija išmokta. O ar ji išvis išmokstama? Tai kažkokie dėsniai, klaidos, galbūt lemtis...
Galimi ir įvairūs veikėjų, situacijų prototipai (pasikartojimai) dabartyje. Kūrinys bent kiek mąstantiems (bandžiau).
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-09-27 22:23:27
Dabar ir vėl tėvynėj tyla lyg prieš audrą...
Sukalbu dar ir tris Sveika Marija.
Neišpranašaukit kažko blogo... O dar mėnulio užtemimas laukia.
Einu poteriaut...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-27 21:04:43
Gerai surimuota. Ir šiaip eilės tokios rimtos (palyginti...). Bet, kaip matai, ne apie meilę (ne apie tą...), tad kalbėk nekalbėjęs poterius, o didžiumą moteriškaičių jais nesudominsi. :( Gaila, kad čia publika tokia. :(