Apraudu skaudų likimą senųjų prūsų –
Maldoje už tėvynę save paslepiu
Po istorijom iš trupančių senų papirusų,
Surinktų iš tamsių dulkėtų palėpių.
 
Malda ši tyli – jos vardas Tėve mūsų.
Ji gyvena vėliavoj ir ant balso stygų.
Kai protėvių vėlės ją kalba iš visų pusių,
Namuose vėl ramybė, jauku ir tyku.
 
Nekartosiu likimo drąsiųjų jotvingių –
Iš pogrindžio kronikų gerbiu jų tėvynę, 
Kuri dingo už mįslingų Šešupės vingių,
Bet giesmės apie ją mane dar gaivina.
 
Nelinkiu skaudaus likimo senųjų prūsų –
Maldoje už tėvynę save atrandu. 
Per istoriją iš pilkapių ir senų papirusų
Kalbuosi su gyvais Monte ir Glandu.
.........................................................
O Mėnuo Damasko kardu debesį gaudo,
Kai už lango tamsuma miestelį praryja.
Dabar ir vėl tėvynėj tyla lyg prieš audrą...
Sukalbu dar ir tris Sveika Marija.