Medžiai naktį užmiega
Sapnuose padalindami tylą...
O ant blizgančio sniego
Matos tai, kas giliai,
Kas giliau. Ir nedyla
Mėnesienos šviesoj,
Ir nenori tylėt –
Girgžda
Žingsniais per liūdesio plutą...
Tamsoje nepareis
Nei šiandien, nei rytoj
Nebyliai
Nei bepirščiai,
Beveidžiai – pasiklys, kur bebūtų.
Tiktai turintiems širdį skaudės,
Kad išėjusių pėdų neliko.
Netylėk –
Tegul medžiai užmiega
Sapnuose padalindami tylą...
...............................................................
Ir ant sniego
Taip tykiai:
„Tave tebemyliu...“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-09-28 09:51:23
Autorius visada randa optimalų rimų sąskambį, puikiai perteikianti jausminį prasmingumą.
Jei skauda širdį, ne dėl bepirščių ar beveidžių, - manyčiau.
Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-27 20:28:37
puikios eilės
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-09-27 12:13:47
Netylėk –
Tegul medžiai užmiega
Sapnuose padalindami tylą...
Kiek gražių minčių atneša ruduo...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-09-27 11:53:27
Puikiai perteiktas jausmas, emocija."
O ant blizgančio sniego
Matos tai, kas giliai,
Kas giliau. Ir nedyla
Mėnesienos šviesoj,
Ir nenori tylėt –
Girgžda
Žingsniais per liūdesio plutą..." - nuostabu!