Medžiai naktį užmiega
Sapnuose padalindami tylą...
 
O ant blizgančio sniego
Matos tai, kas giliai,
Kas giliau. Ir nedyla
Mėnesienos šviesoj,
Ir nenori tylėt –
Girgžda
Žingsniais per liūdesio plutą...
 
Tamsoje nepareis
Nei šiandien, nei rytoj
Nebyliai
Nei bepirščiai,
Beveidžiai – pasiklys, kur bebūtų.
Tiktai turintiems širdį skaudės,
Kad išėjusių pėdų neliko.
 
Netylėk –
Tegul medžiai užmiega
Sapnuose padalindami tylą...
...............................................................
 
Ir ant sniego
Taip tykiai:
„Tave tebemyliu...“