kai nurengi save palydint gėlą
po truputį palikdama tik sąsajas senas
kitiems atrodo ešafotan siela
vilkta ir publikoje pasmerkta
ne maldomis tik eilėmis iš lėto
mintis kaip erškėčiu čaižau
raidžių lašeliais kraujas liejas
ar beskaitys seniai nebemąstau
tegul galvoja šiandien atvirumo dozė
užsprings kiti manim išspjaus
bet laiškus aš kaskart koduotus
rašysiu paliktiems dangaus
viduj sparnų belikę šaknys
ir venos pulsas paveldėtas iš savų
iš mano išnaros odinius
RAUDONAIS PADAIS
UŽSAKYS VĖLIAU BATUS...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-09-25 12:56:53
Puikus tekstas: gili mintis, gerai perteikta emocija. Tai vertinu.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-25 12:08:01
Atviru nervu, dozuotai jausminga ir kartu tvirta, tik jei save nurengi, tai palydint > palydėdama. (Aišku, galima filosofuoti, kad palydi ne pati, palydi kažkas bendrai, o tada ta forma tinka)…
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2015-09-25 12:01:31
pabaigoje truputi ritmika ar tai linksniu peripetijus, kisteli kulniuka...
Madingi, puikus batai, gerai skaitosi, gerai ziurisi... bateliai azuole, ar vazoje...