kai nurengi save palydint gėlą
po truputį palikdama tik sąsajas senas
kitiems atrodo ešafotan siela
vilkta ir publikoje pasmerkta
 
ne maldomis tik eilėmis iš lėto
mintis kaip erškėčiu čaižau
raidžių lašeliais kraujas liejas
ar beskaitys seniai nebemąstau
 
tegul galvoja šiandien atvirumo dozė
užsprings kiti manim  išspjaus
bet laiškus aš kaskart koduotus
rašysiu paliktiems dangaus

viduj sparnų belikę šaknys
ir venos pulsas paveldėtas iš savų
iš mano išnaros odinius
RAUDONAIS PADAIS
UŽSAKYS VĖLIAU BATUS...