Kūrinys yra sudėtingas, o sekant šventu keliu galima pasiklysti. Bet atkreipus dėmesį į tai, kad Dievo respublikoj dalyvauja eiliniai ir neeiliniai, išrinktieji ir paprastieji, kitaip sakant, vieniems viskas, kitiems – svajos, personažų (kaip raiškos priemonių, tuo šventai tikiu) santykiai ir godonių raizgalynė išsiriša į...
 
Į ką, galima samprotauti sekant besimainantį charakterio „aš“ spektrą.
Poezija – ne pasakojimas, bet, kaip matyti, gali būti sukuriama tam tikra siužetiška aplinka (ne abstrakcija), ryškinamos aplinkybės, – o jos čia paprastos, įprastos. Šventikas su šeimininke atlieka tarpusavio išpažintį (kuždasi). Tema šventa – artimo meilė. Ir kur? Džipe. Per jį parodoma judėjimo galimybė ir pagreitis. Nieko įtartino, nes stoviniuojama šventoj vietoj (tad ir džipo vidus šventas), rodomas ir pamaldus įlipimas (kad šeimininkė daili, dar geriau).
 
Tikriniai vardai regimajam siužetui yra svarbūs, bet kontekste reikšmės gali vystytis visaip, o kadangi džipas švarus, tai prioritetas menotyrininkui Lionginui Šepečiui. Nuo to viskas įgauna dar kitokį skambesį – dažnoje legendoje sklando žmonijos išmintis, kad santykiai yra menas.
 
Natūraliai toliau jame dalyvaujantis charakteris „aš“ atrodo beveik susigėdęs ir kuklus, nors jo nepadoriai šlietis reiškia daugiau negu kuklų pasitraukimą iš kelio. Skaitome: tarsi antrarūšis, bet dėmesio – tik tarsi. Pro šią mažą detalę šviečiasi atsargumas, kol kas suprantant savo vietą hierarchijoje. Tai reiškia smalsumą ir įtemptas ausis (nes kalba ir sienos). Išsiskiria didžiausiomis pastangomis išgaunamas vidinis susilaikymas, kantrumas siekiant tikslo – ne jėga užkariaujama privilegija mainytis išpažintimis su moteriške!
Nebe pirmąkart panaudojamas ieties vaizdinys (pvz., kadaise ietį buvo įsitvėręs jetis) čia virsta legendine stebukladare, burtų lazda, kuria įmanoma prisitraukti ne tik valdžią, bet ir šeimininkę, nes ji su lazdomis, t. y. šluotomis pažįstama.
Paskui šeimininkė ir atsivertų, ir dar apkuoptų (ir smagu, ir naudinga).
 
Bet pagaliau išvada.
Siužetas siužetu, gal ir moraliukas jame, kaip dažniausiai, visa pateikta rimtai ir šiek tiek ironiškai, bet istorija šventoriuje išreikšti daugiaprasmei minčiai yra tik priemonė, priedanga. Ką galima įžvelgti po ja? Kad ir valdžios klausimą. Troškimą tapti pagrindiniu patikėtiniu ir valdovu, net ir buitiškai, ne pasaulio mastu.
Tuo pačiu apie visko be atrankos ir apgalvotai siekiamos kokybės santykį.
Apie (už)valdymo strategiją ir taktiką (santūrumu ir kantrybe). Ir turbūt kita, ko nepaminėjau.
Nereikia valdžios, užtektų artimo meilės. Pasirinkimas išreikštas.

pralinksmino

Painus dalykas tas nuodėmių išpažinimas, o juo labiau klausymas... 

Negražu geisti svetimo... šeimininkės  :)
Tamstai yra iš ko rinktis...