Priėjęs šventorių, pamačiau nublizgintą klebono džipą,
kurį nuplovė brolis eilinis Pranciškus Asyžietis.
Į švarų ir kvepiantį daili šeimininkė pamaldžiai lipa,
o paskui ją pats klebonas, vartydamas rankoj brevijorių.
Ir pradeda jiedu apie meilę Dievui ir artimui kuždėtis,
o man, nusidėjėliui vargdieniui, nėra kur dėtis –  
bijau sunkia nuodėme mirtinai nusidėti –
išpažinties žodžius begėdiškai girdėti,
todėl turiu prie šalto mūro sienos nepadoriai šlietis,
tarsi antrarūšis Dievo respublikos pilietis.
Va, tada ir pamačiau į sieną atremtą Liongino ietį...
Legendos sako, kas ją turės – pasaulį valdys...
Neėmiau. Kam man aštrūs ginklai? Aš ne karys...
Man geriau būtų šeimininkė.