Ir vėl tūkstančiai paukščių pakilo širdyje, nešdami ilgesio mintis apie Tave,
Lengvas sparnų vėjas primena apie rudenėjančiame pasaulio veide paskendusią mane.
Aštrus jausmas šaukia keliaudamas per mano žemę,
O širdis tik paikai šypsosi ir prašo pasilikti čia ir niekada nebenueiti pilkais ilgesio keliais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-22 11:33:37
Tik lengvo postūmio ir trūko – lengvo sparnų vėjo, kad sukiltų aštrus jausmas. Bet ar širdis (kuri paikai šypsosi) ne išvien su jausmu? Ar kaip tik – priima viską?
Gerai, kad taip nevienprasmiška. Rudenį ilgesiuose būna miglos.
Paskutiniame sakinyje pirmo ir turbūt nereikia.