Einant rudeniop
ir vėl ištryniau dar vieną vardą
iš mobilaus įnagio adresų sąrašo.
Liūdna. Velniop.
Bet ten ant kalnelio nėra ryšio,
tik daug geltonos spalvos –
Saulė, gėlės, smėlis, rudens lapai –
o ir telefono ten neturi niekas.
Tik pas kaimyną Don Žuaną
slaptoje švarko kišenėje pamirštas liko.
Tai vis skamba ir skamba
linksmos melodijos ištisai –
ypač savaitgalių vakarais ir naktį.
Ir ypač per mėnesieną.
Bet dabar, rudenį, lyg tyčia
jau nebevaikšto kapinėse po vieną,
nors kartais visokių išimčių būna.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-21 23:13:00
Negaliu teigti, kad kūrinys – duoklė visuotiniam rudenėjimui tiesiogine prasme, tačiau rudens motyvas ryškus. Tai saulelė vakarop.
Pavadinimas Be ryšio – keliaprasmis: be telefono, be ryšio su pasauliu, be abipusio ryšio, nes sielos juk vaikšto nesusirišusios, pagaliau kūrinys būna be ryšio (norėjau pasakyti, kad be tiesioginio adresato). Ir taip toliau.
Kažkas lyg ir labiau išryškinta (siužetiškai) – geltonas smėlis, būtasis laikas, buvę džiaugsmai. Tiesa, geltona spalva asocijuojasi su dar kai kuriais gamtos reiškiniais, bet vis dėlto labai konkrečios sąvokos asociatyvumą pažaboja.
Tačiau jam vietos yra. Tas ruduo, nežiūrint, kad jis reiškia saulėlydį, tebėra šviesus, šiltas. Tai... (skaitant toliau smelkia ir aiškinti nereikia).
Paminėtas mobilus įnagis – telefonas, kuris šiaip jau paprastai nepaleidžiamas iš nagų, kartu yra mobilumo sąvoka: šiandien tu čia, rytoj jau ten.
Kur ten? Gal kapinėse (nusinešė brandus ruduo), gal beprotnamyje (užėjo sutemos ir priėmė namai ant kalnelio). Bet kuriuo atveju matyti ne tik tolimas reisas, bet ir krizių sprendimo vieta. Galimas Helovyno atšvaitas (spalvos, dvasios). Telefono vaidmuo poetinei dermei itin svarbus: ne tik kad jo niekas neturi, ryšys su aplinka blokuotas, bet ir atmintis ištrinama (kaip aparate, taip galvoj ir apskritai).
Bet kaimynas... Kur jis bebūtų, tai neapčiuopiama poetinė figūra: jis ir tikras, kaip pašnekovas, ir dvasinis antrininkas (viena iš savybių to paties), – tai širdies reikalų saugotojas, ir jo dėka jie liks transcendencijoje plaukioti amžinai. Čia jau ne tik emocinis-dvasinis reikalas, bet ir kvantų pasaulis.
Paskutinių eilučių aura apgaubia liūdesiu: visi jau ten besusitinka. Nekaltai (nes tokia raiška – paprasta, be užraitymų) filosofiška, nostalgiška, bet ir kažkiek optimistiška – kartais visokių išimčių būna. Pavyzdžiui, likęs vienas šiapus (kalnelio, debesėlio ar grotų) gyvena tarsi anapus, drauge su visais vaikštančiais ten. Susikalbama ir be ryšio priemonių. Tikrai visaip tuose atminties įrašuose būna.
Šįkart galbūt likau poetinėse žemumose, nes neįveikiau poetinių aukštumų. Bet nors pamąsčiau giliai. Ačiū.