Kai Meilė ateina Šviesa


                                       Skiriu V.

Vėlai Tu suklupai  prie mano kojų.
Apglėbęs saugojai nuo būsiančių pavojų,
kalbėjai lietumi, šviesia viltim godojai.
Lyg atsisveikindamas su drovia svajone
tylėdamas žiūrėjai. Tu – žinojai,
kokia trapi būtis – tyra ir žemiškoji.
 
„Stiprybė – tavyje. Gyvenimas – tai scena.
Nueinančius – pamiršta. Išmok gyventi Siela“.
Buvau naiviai žiauri, kokie vaikai tebūna,
Plaštake  vedini į laimės ugnį skuba.
Man leidai žaisti. Tavo išminties ramumas
lyg žiedui klojo kelią skleistis dvasingumui.
 
Tu tyliai išėjai, kai biro rudens lapai,
palikdamas  žvaiždynuos šviesų Meilės taką, –
skausmingai tikrąjį, lyg dvasinė malonė,
sukurtą Žmogui, sekančiam Svajone.
 
Didybė – tyloje. Stiprybė – tik vienatvėj.
Ir Meilė – amžina. Jei ji – Šviesos pilnatvė.
 
Felicija Ivanauskienė

2015-09-20 08:13:52

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-09-20 18:54:30

labai gražiai

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2015-09-20 13:58:15

....o kokie Žodžiai...tikri perlai...nuostabus kūrinys...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2015-09-20 13:28:01

Labai patiko - į mėgstamiausius.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2015-09-20 09:45:57

Patiko visas kūrinys, bet še žodžiai ypatingai:

Didybė – tyloje. Stiprybė – tik vienatvėj.
Ir Meilė – amžina. Jei ji – Šviesos pilnatvė.