Skiriu V.

Vėlai Tu suklupai  prie mano kojų.
Apglėbęs saugojai nuo būsiančių pavojų,
kalbėjai lietumi, šviesia viltim godojai.
Lyg atsisveikindamas su drovia svajone
tylėdamas žiūrėjai. Tu – žinojai,
kokia trapi būtis – tyra ir žemiškoji.
 
„Stiprybė – tavyje. Gyvenimas – tai scena.
Nueinančius – pamiršta. Išmok gyventi Siela“.
Buvau naiviai žiauri, kokie vaikai tebūna,
Plaštake  vedini į laimės ugnį skuba.
Man leidai žaisti. Tavo išminties ramumas
lyg žiedui klojo kelią skleistis dvasingumui.
 
Tu tyliai išėjai, kai biro rudens lapai,
palikdamas  žvaiždynuos šviesų Meilės taką, –
skausmingai tikrąjį, lyg dvasinė malonė,
sukurtą Žmogui, sekančiam Svajone.
 
Didybė – tyloje. Stiprybė – tik vienatvėj.
Ir Meilė – amžina. Jei ji – Šviesos pilnatvė.