Leisk per tave ateiti į save,
Į laimės pilnatį ir į maldos katarsį,
Lyg dirvą išilsėjusią purendamas apversi,
O aš kaip lobį šitas minutes
Užglausiu juslėse giliai prie gyvuonies,
Kad vaškui lašant jos nebesusmilktų,
Kad mus sujungtų šimtas, kitas tiltų.
Rytojaus gemalas ištrūks ir išsities,
Kai mūsų svajos kils virš debesų
Giesmėm užbūrusiais viens kitą paukščiais.
Iki velėnos marška apsitrauksim,
Leisk per tave suvokti, kas esu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-19 11:52:39
Kartais neturintys gyvenimiškos patirties ima mokyti, kaip geriau rasti save remdamiesi graikų filosofais. Hm...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-18 21:44:46
Jei ne kai kurie niuansai (juslės, svajos, užbūrimas), galima būtų manyti, kad kalbamasi ne su paprastu mirtinguoju. Bet vis dėlto su juo, su žmogum (mintis reiškiama per santykį su juo). Galingas leisk turinys, visam gyvenimui.