Leisk per tave ateiti į save,
Į laimės pilnatį ir į maldos katarsį,
Lyg dirvą išilsėjusią purendamas apversi,
O aš kaip lobį šitas minutes
Užglausiu juslėse giliai prie gyvuonies,
Kad vaškui lašant jos nebesusmilktų,
Kad mus sujungtų šimtas, kitas tiltų.
Rytojaus gemalas ištrūks ir išsities,
Kai mūsų svajos kils virš debesų
Giesmėm užbūrusiais viens kitą paukščiais.
Iki velėnos marška apsitrauksim,
Leisk per tave suvokti, kas esu.