Smagu yra pašnekėti apie istoriją kaip tokią, dar smagiau apie žmogų joje. Ar tikrai žmogus gyvena pamiršdamas amžinybę, pamiršdamas save, ir ar išvis jam rūpi, ta amžinybė.
        Pabandysiu keletą subjektyvių pastabėlių, kurios neramina mūsų civilizaciją, jau ne vienas amžius. Beje neteoretizuosiu nes labai bus nuobodu skaityti, jeigu pradėčiau nuo Danilevskio, per Toinbį, iki Kavolio ar kitų civilizacijos tyrinėtojų kalbėti apie tai kaip suprasti civilizaciją. Špengleris ar Heizinga irgi nėra įkvėpėjai šių pamąstymų, nors aišku šis tas gali būti.
        Jeigu artėtų kokio tūkstantmečio pabaiga, mane galėtų apkaltinti susirgus,, pasaulio pabaigos” liga. Bet anot M. Fuko, kas tas žmogus yra, piešinys ant jūros kranto ne daugiau. Kažkas kalbėjo apie žmogaus kaip tokio pabaigą, o ne pasaulio. Juk pasaulis sėkmingai prasidėjo be žmogaus įsikišimo ir tikiuosi sėkmingai baigs savo egzistenciją, be žmogaus. Parašiau,, tikiuosi”, nes vis dar ta žmogiška didybė, besitikinti išganingo pasaulio pabaigos reginio.
        Atrodo, kad Vakarų civilizacijos (čia plačiausia prasme) žmogui liko ne taip jau ir daug. Kažkodėl geriausia yra lyginti su Senovės Romos civilizacijos istorija, nors gal tai dėl geresnio žinojimo. Bet faktas, mes kartojam jos istoriją. Mes kartojam todėl, kad prastai išmokstam pamokas, mums istorija yra visai nesvarbi, ne mokslas. Juk du istorikai, kurie gavo Nobelio premiją, irgi gavo ne visai už istoriją. Momzenas už kapitalinį veikalą apie Senovės Romą gavo literatūrinę, o antrasis, už matematinių metodų, berods, taikymą istorijos moksle. Nesvarbu, svarbu faktas, kad nieko neišmokę kartojam kursą.
        Vakarų žmogus yra labai pavargęs. Todėl mūsų civilizaciją galima lyginti su poilsio – malonumų civilizacija. Juk mes labai skubame statytis visokius multifunkcinius, tame tarpe ir pramogų rūmus, kurie kažkaip keistai primena Koliziejų ir bendrai amfiteatrus, statytus Senovės Romoje. Šiuolaikiniams gladiatoriams mes irgi mokam pasakiškus pinigus (na visiems sportininkams), dievinam juos (pas mus krepšinis antra, ką ten antra, pirma religija – Lietuvoj). Moterys svajoja permiegoti su jais, ir nors laimės tai neatneš, bet galima prisiteisti daug pinigų, paskelbus apie išprievartavimą. Nežinau ar jau įrašyta į sapninkus, ką reiškia sportininką sapnuoti, jei yra tai ko gero reiškia didelius pinigus.
        Mes daromės tinginiai, nes tingim auginti vaikus, kurti šeimas, imtis atsakomybės, geriau auginam antsvorį, neišeidami niekur iš pasisėdėjimų, vakarėlių, priėmimų, furšetų, restoranų kavinių, barų, klubų. Mes rašom knygas apie tai kaip išmokti nieko nedirbti darbe, lygiai taip pat kaip tingūs romėnai, mokė savo vaikus ištvirkauti, samdydami jiems ištvirkavimo mokytojus. Kad mokėtų civilizuotai elgtis orgijų metu. Kažin ar skiriasi kuo šiuolaikinis svingeris nuo senovės romėno, tenkindamas savo geidulius? Arba kuo skiriasi koks imperatorius Komodas, kėlęs vestuves su vyru ir koks nors pop,, karalius“, neminėsiu pavardės, darantis tą patį?
        Į ką pavirto mūsų kūryba, kur mūsų šekspyrai, Servantesai, dantės, Dostojevskiai? Šiandien visi užsiėmę perkūrimu, vaizdžių metaforų paieška, bet niekas nesukuria stiliaus. Gal visi yra išgąsdinti M. Formano idėjos, kad kurti didingą kūrinį yra pavojinga gyvybei. Nes taip Saljeris nužudė Mocartą, filme,, Amadėjus“, užsakęs,, Requiem“. Nesvarbu, kad istorija nebuvo tokia, bet mintis, kokia išsakyta. Didingas kūrinys nužudo didingą kūrėją. Geriau jau,, šopinkimės ir fakinkimės“ ir aikčiokim, kaip aikčioja F. Felinio romėnai,, Satyrikone“, kai aktorius garsiai scenoje drioskina, sukeldamas ovacijas. Ar tai ne mes, ne šiandieniniai romėnai?
        Mūsų civilizacijos gynybinės sienos pralaužtos, nes pavargęs žmogus leidžia barbarizuotis. Įsileisdamas kitos civilizacijos atstovus, kurie pradeda įvedinėti savo tvarką, nes pavargęs žmogus nenori su niekuo pyktis, yra tolerantiškas, mandagus. Pagaliau jis niekada netaps savižudžiu, nesijuos sprogmenų diržu, nes jis nėra ankstyvosios krikščionybės atstovas, kuriam Dievo žodis buvo šventas ir dėl jo galėjo aukoti gyvybę. Religija dabar viena iš poilsio formų, tik bet kokios mišios prasideda prekybos centre, o užsibaigia jau prie televizoriaus ar prie stalo.
        Pavargęs žmogus neturi idėjų už kurias anksčiau mirdavo žmonės. Ką aš durnas? – pasipiktins kiekvienas, kuriam pasiūlytum padaryti, tai ką daro šiandieniniai islamo kovotojai. Paskambintų, jei netingėtų policijai.
        Mūsų populiacija mažėja masiškai, mes senstam, ir mūsų vietą užima dar nepavargę mūsų civilizacijos kaimynai, mes net tingim apie tai galvoti, nes neturim laiko lėkdami ilsėtis iš vienos poilsio vietos į kitą.
        Kokia ten amžinybė, jeigu svarbiausia yra šį vakarą gerai pasitūsinti, pailsėti, o išauš pavargęs rytojus, ir pavargęs žmogus, neš dar gyvus savo palaikus į darbą, kur labai pavargęs kibs už pelės ir ... ilsėsis.