Dangau, kurio nemylėjau,
Kurio niekada neturiu,
Suplėšytas rudenio vėjo,
Gal vėjų visų keturių.
Supjaustytas saulės lyg duona,
Išlytas po lašą lietaus,
Gesinantis žarą raudoną,
Kurios vėlei rytas maldaus.
Dangau, kuriam nusilenkęs
Pakilčiau lig pat debesų –
Tereikia ištiesti man ranką,
Kadangi žmogus aš esu.
Bet tam niekada nesiryšiu
Ir liksiu prie Žemės vargų.
.................................................
Įkaltas šalikelėj kryžius,
Virš jo – tarsi aklas dangus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-09-21 10:15:47
Išsijotas, subrandintas...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-19 18:27:50
labai gyvenimiškas ir gyvas tekstas
Vartotojas (-a): Pisha
Sukurta: 2015-09-18 22:15:32
Stipriai. Dangus, rodos tarsi ir nori likti supėšytas ir supjaustytas, aklas. Rodos, jeigu pasiektum tą dangų - visiems būtų geriau, bet jis "ne mano" ir kažin ar išties tą ranką (kad jau aklas), o "aš" nesiryšiu... Patiko.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-09-18 19:38:53
Supjaustytas saulės lyg duona,
Išlytas po lašą lietaus,
Yra apie ką pamąstyti, perskaičius...
Ypač paskutinėmis eilutėmis daug pasakyta.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-09-18 16:14:26
Na jau,.. taip skaudžiai...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-09-18 15:29:41
Nepakartojamai, jautriai...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2015-09-18 12:50:56
Darganoto rudens motyvais.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-09-18 08:20:22
Na, čia lyg pats nusistatymas prieš tą, kuris neišvengiamai yra, juk rašymo dovana iš ten, ne iš kur kitur...
Visa tarsi didžiulis prieštaravimas, bylojantis apie žmogaus dvasios sukilimą prieš dangų, jos nepriklausomą egzistenciją, deja, šiandien apsiniaukę. Eilėraštis vis tiek puikus.
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2015-09-18 08:19:10
Jūs kaip visada nuostabiai, giliai, jautriai.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2015-09-18 02:29:20
Tos paskutinės eilutės tiek daug nutyli.