Dangau, kurio nemylėjau,
Kurio niekada neturiu,
Suplėšytas rudenio vėjo,
Gal vėjų visų keturių.
 
Supjaustytas saulės lyg duona,
Išlytas po lašą lietaus,
Gesinantis žarą raudoną,
Kurios vėlei rytas maldaus.
 
Dangau, kuriam nusilenkęs
Pakilčiau lig pat debesų –
Tereikia ištiesti man ranką,
Kadangi žmogus aš esu.
 
Bet tam niekada nesiryšiu
Ir liksiu prie Žemės vargų.
.................................................
 
Įkaltas šalikelėj kryžius,
Virš jo – tarsi aklas dangus.