Laikas smėliu
subyra
tarp pirštų,
teištaręs,
kad būta ir gal gyvenai,
margos gėlės kas rudenį miršta
ir nualpsta sušalę drugiai.
Tik voratinkliai
kalbas su vėjais,
šilko siūlais
suspindi ore,
o delnuos – gal tik skausmo šešėliai,
lyg jie būtų ne čia,
o kare.
Kas,
su kuo
ir prieš ką čia kovojo:
laikas,
Viešpats,
žmogus
ar gamta? –
Suliepsnojo krauju tik šermukšnio karoliai,
žaliai spalvai po saule ištarus
gana.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-19 18:34:47
tiesiog puikiai
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-09-18 15:49:34
Gera skaityti...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-17 23:05:00
Vykęs. Net labai. Tuos šermukšnio karolius matau veikiau kaip rožančių :)