Laikas smėliu
subyra
tarp pirštų,
teištaręs,
kad būta ir gal gyvenai,
margos gėlės kas rudenį miršta
ir nualpsta sušalę drugiai.

Tik voratinkliai
kalbas su vėjais,
šilko siūlais
suspindi ore,
o delnuos – gal tik skausmo šešėliai,
lyg jie būtų ne čia,
o kare.

Kas,
su kuo
ir prieš ką čia kovojo:
laikas,  
           Viešpats,
                           žmogus
                                        ar gamta? –
Suliepsnojo krauju tik šermukšnio karoliai,
žaliai spalvai po saule ištarus gana.