Bažnytėlės kieme obelis –
Viliojantys vaisiai raudoni...
Bet kas gi juos skinti išdrįs,
Kai šalia vien kapai ir ikonos...
Vaikštinėju takais išmintais, –
Akmenys dvelkia ramybe...
Buvo žmonės... Likimų šimtai...
Liko antkapiai žemėn susmigę...
Taip ir mūsų laikas sustos...
Ir iš Žemės šitos iškeliausim.
Nematysime saulės šviesos
Ir brangių mums žmonių nebeglausim...
Viską, viską paliksime čia,
Su savim nepaimsime nieko...
Gal pažvelgsim pro langą nakčia
Ir paliksim mėnulio atriekę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-09-15 23:05:06
Su savim nepaimsime nieko...tik ar pagalvojam apie tai dar šiapus saulės būdami?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-15 21:43:41
Matau tą nuotrauką...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-15 16:47:50
patiko Vlabur komentaras, tad pritariu jam.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2015-09-15 15:41:21
...tikra tiesa...bet kol gyvi, tai tankūs perkam...kariaut ruošiamės...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-09-15 13:26:36
Visiems žinoma tiesa- nieko naujo čia...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-09-15 12:30:57
Malonūs atradimai: ko gero, pirmąkart girdžiu šventorių įvardinant bažnytėlės kiemu...
Manau, jog kartais reikia to tiesmukiškumo, tvarkingos skyrybos.
Geras darbas, nestokojantis pajautos dar šiapus.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-15 12:16:50
Švelnus, žmogiškas pasivaikščiojimas gyvenimo, amžinybės tema.
Apie išraišką. Įdomesnis, bendresnis pirmas posmas. Bet toliau mintį dėstant tiesmukuoju stilium (visuma išreikšta tiesiogiai), išsikiša ikonos. Ir dvi paskutinės eilutės, kurios šiaip būtų pakankamai filosofiškos. Kaip visa, kas palikta, glostantis žvilgsnis iš anapus.