Bažnytėlės kieme obelis – 
Viliojantys vaisiai raudoni...
Bet kas gi juos skinti išdrįs,
Kai šalia vien kapai ir ikonos...

Vaikštinėju takais išmintais, –
Akmenys dvelkia ramybe...
Buvo žmonės... Likimų šimtai...
Liko antkapiai žemėn susmigę...

Taip ir mūsų laikas sustos...
Ir iš Žemės šitos iškeliausim.
Nematysime saulės šviesos
Ir brangių mums žmonių nebeglausim...

Viską, viską paliksime čia,
Su savim nepaimsime nieko...
Gal pažvelgsim pro langą nakčia
Ir paliksim mėnulio atriekę...