Sprendimas buvo mano, vien tik mano,
trofėjai bet kurie pasiekiami:
galėjau nesunykti rinktis amžių
arba liepsnoti didybės ugnimi.
Buvau jauna, galėjau įsigeisti:
buvo metai – amžinybė turiniu,
galėjau nesunykti, rinktis nepaleisti,
bet nuobodžios dešimtys ar pusšimčiai...
Tik šviesos kvietimas
parašą išdegino, nauju pažadu susaistė...
Kiek liepsnos jame, kiek gyvenimo...
Ir koks netikėtas užgesimas.
Niekieno sprendimas – tavo vis tik,
gali sielotis apimtas nevilties ar pasiduoti
be švytėjimo, šilumos ar išdavystės
ir be jos: kaip ji gyveno, kaip liepsnojo...
Šitoks netikėtas užgesimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-09-15 12:51:00
... gal smulkmena,
bet paskutinės eilutės
šriftas turėtų likti įprastas.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2015-09-15 10:51:04
Tekstas turi prasmę ir potekstę, bet eufonija neišlaukta, nešlifuota. Jei būčiau autorė, grįžčiau prie šio teksto jo išgryninti.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-14 23:54:47
Pradžia iki ugnimi sklandi, toliau prasideda klaustukai (mano galvoj):
buvo metai… suprantu, kad tai tarnauja minčiai, bet eilutė neatrodo reikalinga; toliau kartojasi nesunykti (išlikt galėjau, gebėjau?)
bet nuobodžios dešimtys ar pusšimčiai... > čia kur nors įterpus metų amžinybėj
Kiek liepsnos jame, kiek gyvenimo / Ir... > nebūtinas paporinimas
O kursyvu – pirmoj eilutėj tegul lemtingas akcentas į niekieno sprendimas – tavo vis tik, kaip sąsaja su pradžia, bet dėl tolesnio pasakojimo abejoju. Gal tai kaip moralas, taip kartojama rauda? Vis dėlto galima (kaip nors, nežinau) baigti tiesiog švytėjimu ir netikėtu užgesimu.
(Žodžiu, esu kandis pačiame žydėjime).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-14 23:53:09
Eilės įdomios. O pavadinimas apskritai liuks :)))