Sprendimas buvo mano, vien tik mano,
trofėjai bet kurie pasiekiami:
galėjau nesunykti rinktis amžių
arba liepsnoti didybės ugnimi.
Buvau jauna, galėjau įsigeisti:
buvo metai – amžinybė turiniu,
galėjau nesunykti, rinktis nepaleisti,
bet nuobodžios dešimtys ar pusšimčiai...
Tik šviesos kvietimas
parašą išdegino, nauju pažadu susaistė...

Kiek liepsnos jame, kiek gyvenimo...
Ir koks netikėtas užgesimas.

Niekieno sprendimas – tavo vis tik,
gali sielotis apimtas nevilties ar pasiduoti
be švytėjimo, šilumos ar išdavystės
ir be jos: kaip ji gyveno, kaip liepsnojo...

Šitoks netikėtas užgesimas.