Kai pakilus numesi į samanas
Savo nerimą – sunkų it nešulį,
Dar atplauks debesis vėjo genamas –
Baltas baltas – koks būna be ašarų.
O šešėlis jo vos vos tik matomas –
Tau trumpam atsipūsti pavėsis...
Ir tankiu vainiku gluosnis gretimas
Šypsena tavo vėlei stebėsis.
Lapais glostys jis veidą ir liemenį,
Širdyje tu pajusi gimtadienį...
...........................................................
Ir suprasi, kad dieną įrėmini,
Nes daugiau atiduodi nei atimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-09-11 11:20:44
Patikėjau :) Ir pasiimu, dėkui.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-09-11 07:30:18
Na, tiesiog stebinantis eilėraštis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-10 21:05:28
gera taip nusimesti savo nerimą, teko tai patirti, todėl jūsų eilės tiesiog širdin
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-09-10 20:39:23
Nẽrimo viltis… labai gražus eilėraštis.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-09-10 12:06:30
gražumėlis....
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2015-09-10 12:05:47
Pripažinsiu, kad pataikėt į mano vidinę būseną. Pasijutau lyg būtų man parašytas. Nes vis dar byra ašaros. Kaip ir daugelį dedu į mėgstamiausius. Ačiū.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-09-10 00:17:26
Puikus.