Kai pakilus numesi į samanas
Savo nerimą – sunkų it nešulį,
Dar atplauks debesis vėjo genamas –
Baltas baltas – koks būna be ašarų.
 
O šešėlis jo vos vos tik matomas –
Tau trumpam atsipūsti pavėsis...
Ir tankiu vainiku gluosnis gretimas
Šypsena tavo vėlei stebėsis.
 
Lapais glostys jis veidą ir liemenį,
Širdyje tu pajusi gimtadienį...
...........................................................
 
Ir suprasi, kad dieną įrėmini,
Nes daugiau atiduodi nei atimi.