Verčiu lapus juodam sąsiuviny –
Jame užsimiegojusios eilutės.
Apie svajas, jaunystę ir viltis,
Iš praeities sugrįžusias pabūti...
Kai buvo meilė, meilė... o daugiau
Atrodė, visa kita bus savaime:
Pasistatys namai, vaikai užaugs,
Aplenks problemos ir nelaimės.
Tik laikui bėgant susivokt ėmiau,
Kad meilei neužtenka vien tik geismo.
Esu žmogus, ne oru gyvenu...
Dar apsirengt ir valgio reikia.
Ir meilę priimu visai kitaip,
Negu prieš dvidešimtį metų.
Kiti prioritetai ir jausmai,
Jau kitas požiūris į save pačią.
Ir neužtenka tik pačiai mylėt,
O būti mylimai ir reikalingai,
Paimt už rankos, dviese pasėdėt...
Sau pasakyt – juk aš laiminga!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2015-09-07 14:38:02
...taip jau yra...tik iš savo klaidų mokomės...patiko...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-09-04 21:41:43
Eilėmis apie gyvenimo prozą...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-04 19:25:20
Bręstam. :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-09-04 18:38:29
Baisoka senus kūrybos sąsiuvinius vartyti – netikėtai dar išsipildys jaunystės slapčiausios svajos!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-09-04 13:26:56
Turinys teisingas, su užgyventa patirtim, pateikimas – eiliuotas išpasakojimas, be didesnių ieškojimų.