Verčiu lapus juodam sąsiuviny –
Jame užsimiegojusios eilutės.
Apie svajas, jaunystę ir viltis,
Iš praeities sugrįžusias pabūti...
 
Kai buvo meilė, meilė... o daugiau
Atrodė, visa kita bus savaime:
Pasistatys namai, vaikai užaugs,
Aplenks problemos ir nelaimės.
 
Tik laikui bėgant susivokt ėmiau,
Kad meilei neužtenka vien tik geismo.
Esu žmogus, ne oru gyvenu...
Dar apsirengt ir valgio reikia.
 
Ir meilę priimu visai kitaip,
Negu prieš dvidešimtį metų.
Kiti prioritetai ir jausmai,
Jau kitas požiūris į save pačią.
 
Ir neužtenka tik pačiai mylėt,
O būti mylimai ir reikalingai,
Paimt už rankos, dviese pasėdėt...
Sau pasakyt – juk aš laiminga!