Dėkui tau, užmarštie,
Kad aptvarstai įsopusius įspūdžius,
Palieki be sapnų,
Nuraškai nuo buities ir būties,
Kad visa patirtis
Savo formom, struktūrom neprislegia
Ir iš gemalo pozos
Galop jau galiu išsitiest.
Paslaugioji, žinau,
Kad tu atimi mielus ir priešus —
Ant svarstyklių dabar
Nebelikę jokių svarmenų.
Nuo skelbimų lentos
Kas bebuvę nugremži, nuplėšai.
Tu tiesiog ramini.
Nesuvokiu — jau mirštu? Miegu?
Kam kalbėt su tavim?
Žodžiai — oro virpėjimas, kiautas.
Jau ištrynei eiles,
Kiek bebuvo skubrių rašmenų.
Dėkui tau, užmarštie,
Kad kliedėti gyvenimu liaujuos,
Kad galop atrandu —
Vandenynas nėra be krantų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2015-09-04 23:03:08
Gražu. Pritariu visiems – kad būtų mūsų daugiau.
Man jau nušvilpė porą puikių komentarų.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-09-04 21:51:46
Labai gilu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-04 19:13:02
Man kažkaip šekspyriškai nuskambėjo.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-09-04 19:01:52
Džiugina viskas – jausena, kalbesys, minčių raiška!
Ir kūrinio pavidalas lengviau skverbiasi į skaitytoją...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-09-04 10:49:45
Vis pagalvoju, kiek žmogus turi sukaupti savyje daug, kad gimtų įspūdingi kūriniai. Jūs esate tikra poetė, metaforų grožis, einantis per širdį skausmingai tobula emocija. Aiški poezijos išraiška skatina dar ir dar kartą sugrįžti. Pagarba autorei.♥
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-09-04 09:59:01
Gimstame kasdien ir dar po kelis kartus...stiprybės atgimime...