Dėkui tau, užmarštie,
Kad aptvarstai įsopusius įspūdžius,
Palieki be sapnų,
Nuraškai nuo buities ir būties,
Kad visa patirtis 
Savo formom, struktūrom neprislegia
Ir iš gemalo pozos
Galop jau galiu išsitiest.
Paslaugioji, žinau,
Kad tu atimi mielus ir priešus —
Ant svarstyklių dabar
Nebelikę jokių svarmenų.
Nuo skelbimų lentos
Kas bebuvę nugremži, nuplėšai.
Tu tiesiog ramini.
Nesuvokiu — jau mirštu? Miegu?
Kam kalbėt su tavim?
Žodžiai — oro virpėjimas, kiautas.
Jau ištrynei eiles,
Kiek bebuvo skubrių rašmenų.
Dėkui tau, užmarštie,
Kad kliedėti gyvenimu liaujuos,
Kad galop atrandu —
Vandenynas nėra be krantų.