Santrauka:
Ir visada jo laukiu.
Aš myliu rudenį, jo permatomą vėsą,
Kada laukai nuskrieja dangumi,
Tikėjimo sparnus plačiai ištiesę,
Ir lieka tik žolė gelsva rami,
Tvirtai įkibus į šalnos didybę,
Į laikinumo rūmą atminties.
Žolės ramybė graudžiai taip sužnybia –
Su šerkšno nuometu ji lyg šventa švytės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2015-09-05 00:54:04
Žolė kaip ir Meilė - amžina. Gražios eilės.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2015-09-02 20:01:16
Susitaikymas, liekanti brandi atmintis, rudeniška būsena. Jautriai virpančios eilės vientisai plaukia išlaikyta metafora, gražus ir poetiškas iškalbėjimas, kaip visada, pakylėja.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-09-01 17:34:43
nors nelabai myliu rudenį, čia jis taip gražiai skamba, kad ir aš pajuntu tą grožį
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-09-01 15:05:49
Elegantiškai - su minties ir jausmo vienove, didingai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-09-01 12:51:22
Gražus rudens paveikslas.
Myliu rudenį ir aš... Lauksiu šerkšno švytėjimo :)
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-09-01 11:56:30
Puikus kūrinys - šviesus, ramus įspūdingas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-09-01 11:28:56
Ruduo kažkodėl ir man asocijuojasi su ramybe. Gal net daugiau nei žiema. Ir su išmintimi. Arba atvirkščiai :) Gražios eilės.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-09-01 10:54:03
Taip laukiamas ruduo ir kasmet vis kitoks.