Aš myliu rudenį, jo permatomą vėsą,
Kada laukai nuskrieja dangumi,
Tikėjimo sparnus plačiai ištiesę,
Ir lieka tik žolė gelsva rami,

Tvirtai įkibus į šalnos didybę,
Į laikinumo rūmą atminties.
Žolės ramybė graudžiai taip sužnybia –
Su šerkšno nuometu ji lyg šventa švytės.