Visą dieną saulėgrąžos vogė geltonį iš Saulės,
bet vakare jį grąžino visą, be jokios apgaulės.
Sužeista šerdimi lietuviškas beržas,
išsitraukęs iš tošies geležinį geluonį,
vakarop jos šviesą ir šilumą sumažino.
Toli už horizonto, už amžinos ežios,
už tos neperžengiamos gynybos linijos,
dar vyko didysis Tautų armagedonas –
mūšis tarp šviesos ir tamsos,
ramybės ir nerimo, melo ir sąžinės.
Ir tada ant įkaltos sienon vinies nutūpė musė,
atskridusi iš svetimos šalies,
ir žiūrėjo į mus be vienos akies.
Motina sutrėškė ją laikraščiu ir nusijuokė.
Tik tada tėvas nusijuosė kareivišką diržą
ir pakabino jį ant nulenktos vinies.
Po to jis paėmė seną dalgį,
nuvalė nuo jo rūdis ir ėmė pjauti žolę.
Mokykis, vaike,
nusivalęs prakaito lašus tarė paaugliui,
kuris po daugelio metų taps mano tėvu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-08-31 11:29:04
Eilėraštis įdomus. Ypač prasminga pabaiga.
O diržas ant vinies linksmybių nežada. :)))
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-08-31 00:50:40
Žinoma,
yra tų sąsajų
link lietuviško beržo
„su plieno dalgiu ant peties“,
bet malonesnis atradimas – paskutinės 3 eilutės.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-08-30 22:28:34
Pritariu kaip lietaus komentarui. Tačiau šį tą pridursiu.
Gražiai perteikta pradų kova, kreipiant į tai, kaip sunkiai, bet prasiveržia šviesa. Tokia yra pagrindinė mintis skaitant kūrinį kaip istoriją, tautos ir šeimos likimą. Pirmas posmas, įvedantis į siužetą, duodantis bendrą kryptį, savo raiška itin tautiškas, netgi su lyrizmo atspalviu.
Pradžioj galima vesti paraleles į tironiško režimo galvą ir link jos betįstančias galveles, kol rezistentas tą saulėtą paveikslą pritemdo. Toliau – gyvenimas, tolimi įvykiai (senelio laikai), smagratis. Šis posmas yra daugiau bendro pobūdžio. Po jo pereinama į siauresnę – asmeninių (mažos grupės, šeimos) santykių plotmę, per mažo žmogaus pasaulį išvedamas moralas.
Tačiau argi negalima matyti čia bet kokios aplinkos ir situacijų? Kūrinys, kaip dažnai sakoma literatų bei prijaučiančiųjų sluoksniuose, su užtaisu.
Veikėjus galima suprasti kaip personifikacijas. Beržas – gynėjas, nepažeistos šerdies tvirtybė, Tautos – tai platus pasaulis, svetimieji (už horizonto – kitas, filosofinis lygmuo), musė – ribotas matymas, nešvara, kažkas nereikalingo. Tėvas ir motina gali būti vieno asmens ypatybės, perteikiančios išgyvenimo kartu, pavyzdžio, vertybių perdavimo idėją.
Juk kūrinys vadinasi Imti ir duoti. Žvelgiant bendrai, galima traktuoti kaip tiesioginius mainus, išmintingo ir besimokančio santykiu reiškiamą perdavimą ir priėmimą. Tai amžinas dėsnis. Duoda vyresnieji (nežinia, ar į kailį, o jeigu diržas kvepia tuo, visgi labiau sekasi motinai. Kodėl? Vinies metafora užlenkta, diržas geriau laikytųsi ant nenulenktos, bet atrodo, kad tvota įtaigiai. Buitiškai – laikraščiu, tačiau jis galingas propagandos (auklėjimo) ginklas. Motina kovoja savais metodais (šlepteli ir nusijuokia). Ir čia humoro gali būti.
Koks karas baigėsi nulenkus vinį ir pakabinus diržą? Galbūt, kaip minėta, pats tikriausias karas, nugalėjus kantrybe ir nuostatomis, nors galima pavadinti veiksmus ir gyvenimo kova. Čia būna kautynės, pratybos, paliaubos.
O jų metu prašviesėja, pradedami įprasti darbai, nors dar daug visko priešaky, nes moralinis pavyzdys perduodamas į ateitį su žodžiu „mokykis“.
Galbūt ši interpretacija labai tolsta nuo kūrinio, bet manau, kad ir tokia versija už tiesioginio siužeto įmanoma.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-08-30 20:14:19
man patiko tas valstietiškas niuansas gale, toks lietuviškai tikras
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-30 13:36:18
Šiaip jau šįsyk rimtas eilėraštis. Nesakau, kad kiti buvo nerimti, bet būdavo su ironijos, netgi sarkazmo gaida. Šį kartą visiškai kitoks. Aišku, stilius autoriaus juntamas, bet man tikrai patiko tas Pasaulinio karo įvaizdis ir netgi matau kūrinyje tam tikrą sentimentalumą, o tai jau retas dalykas autoriaus kūryboje.