Visą dieną saulėgrąžos vogė geltonį iš Saulės,
bet vakare jį grąžino visą, be jokios apgaulės.
Sužeista šerdimi lietuviškas beržas,
išsitraukęs iš tošies geležinį geluonį,
vakarop jos šviesą ir šilumą sumažino.
 
Toli už horizonto, už amžinos ežios,
už tos neperžengiamos gynybos linijos,
dar vyko didysis Tautų armagedonas –
mūšis tarp šviesos ir tamsos,
ramybės ir nerimo, melo ir sąžinės.
 
Ir tada ant įkaltos sienon vinies nutūpė musė,
atskridusi iš svetimos šalies,
ir žiūrėjo į mus be vienos akies.
Motina sutrėškė ją laikraščiu ir nusijuokė.
Tik tada tėvas nusijuosė kareivišką diržą
ir pakabino jį ant nulenktos vinies.
 
Po to jis paėmė seną dalgį,
nuvalė nuo jo rūdis ir ėmė pjauti žolę.
Mokykis, vaike,
nusivalęs prakaito lašus tarė paaugliui,
kuris po daugelio metų taps mano tėvu.