Verkia lapais ištroškę medžiai,
Meldžia dangų atsiųsti lietų.
Taip ir žmonės tyloj bežadėj
Dievo prašo, kad juos mylėtų.
Dievo prašo – save pamiršta,
Viduje aižios sausros siaučia.
Žmonės pyksta, supykę niršta,
Mintys lanko juos dygios, graudžios.
O tada, kai jau pasiduoda –
Viską viską Jam paaukoja.
Atsidaro meilės aruodai
Ir atranda tie žmonės rojų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-08-26 23:29:32
Turbūt daugelis paskaičiusiųjų neapsisprendžia pasisakyti:
ar su skaudančia širdimi kaip žemdirbių ainiams;
ar su slaptu geismu pratęsti vasarojimo dienas?
Viltingos tos baigiamosios eilutės... Tebūnie!