Po sausros

Verkia lapais ištroškę medžiai,
Meldžia dangų atsiųsti lietų.
Taip ir žmonės tyloj bežadėj
Dievo prašo, kad juos mylėtų.

Dievo prašo – save pamiršta,
Viduje aižios sausros siaučia.
Žmonės pyksta, supykę niršta,
Mintys lanko juos dygios, graudžios.

O tada, kai jau pasiduoda – 
Viską viską Jam paaukoja.
Atsidaro meilės aruodai
Ir atranda tie žmonės rojų.
Laimužė

2015-08-26 22:57:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2015-08-26 23:29:32

Turbūt daugelis paskaičiusiųjų neapsisprendžia pasisakyti:
ar su skaudančia širdimi kaip žemdirbių ainiams;
ar su slaptu geismu pratęsti vasarojimo dienas?

Viltingos tos baigiamosios eilutės... Tebūnie!