Verkia lapais ištroškę medžiai,
Meldžia dangų atsiųsti lietų.
Taip ir žmonės tyloj bežadėj
Dievo prašo, kad juos mylėtų.

Dievo prašo – save pamiršta,
Viduje aižios sausros siaučia.
Žmonės pyksta, supykę niršta,
Mintys lanko juos dygios, graudžios.

O tada, kai jau pasiduoda – 
Viską viską Jam paaukoja.
Atsidaro meilės aruodai
Ir atranda tie žmonės rojų.