Nemielas alkstantis švelnumo grindinys
pražudo tyrą sodo žiedlapį priklydusį.
Taip ir lietus, kalbėjęs Tau apie mane,
ne medžio šakose – blizgiam stikle, – kankinasi.
Ir meilės žodžiai krūpčioja tarp negyvų ženklų,
spalvotų ir bedvasių, lyg langai vitrinų.
O mudviejų pasaulyje – lig šiolei taip šviesu
nuo tviskančios rasos žolėj rūku pasidabinusios.
Aš grįšiu ten. Kur amžinumui kalba obuoliai
į tylą sodžiaus. Tavo žodžiai – man į širdį…
Žinau, manęs jau lauki. Parėjai.
Į žvakės šviesą. Ji nebuvo užgesinta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-23 23:52:42
Jūsų eilės į širdį ir į šviesą.
Vartotojas (-a): Pisha
Sukurta: 2015-08-22 23:30:57
Patiko. Didelis emocinis skirtumas tarp pirmų dviejų stulpelių ir paskutinio. Bet gal ir gerai. Nes tada gaunasi tas tvirtesnis grįšiu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-22 19:09:48
Puikiai.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-08-22 18:16:32
Nuo – iki... Labai, labai...
Širdingas dėkui!
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-22 10:05:02
Ypač paskutinis posmas...