Nemielas alkstantis švelnumo grindinys
pražudo tyrą sodo žiedlapį priklydusį.
Taip ir lietus, kalbėjęs Tau apie mane,
ne medžio šakose – blizgiam stikle, – kankinasi.
 
Ir meilės žodžiai krūpčioja tarp negyvų ženklų,
spalvotų ir bedvasių, lyg langai vitrinų.
O mudviejų pasaulyje – lig šiolei taip šviesu
nuo tviskančios rasos žolėj rūku pasidabinusios.
 
Aš grįšiu ten. Kur amžinumui kalba obuoliai
į tylą sodžiaus. Tavo žodžiai – man į širdį…
Žinau, manęs jau lauki. Parėjai.
Į žvakės šviesą. Ji nebuvo užgesinta.