panardinsiu save į išdegintą
tylą rugpjūčio
vasarošiltį ežerą
žolę dulkes
medunešio pilnas dienas
atgailos trupiniais
dar kartosis būtis nenugludinta
ir svaigi visuma
mus išskyrusios
laiko ribos
tu ištiesi rankas
kad paliestum mane
ligi skausmo pažįstamą
ligi ašarų savą
iš tavo dienų
pasijusim pasauly kitam
dar negriūvančiam
ten kur bokštai savi
savos pilys iš mūsų vilčių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-18 20:20:53
geras pasaulis, sutikčiau ten pabūti...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-08-18 14:43:35
ten kur bokštai savi
savos pilys iš mūsų vilčių...
Mielas kalbėjimas...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-18 08:36:07
ten kur bokštai savi
savos pilys iš mūsų vilčių...
miela
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2015-08-17 21:08:04
Betgi visa tai šiame mūsiškiam pasauly, ir visuose, ir jau nedings.
Retai pasitaiko toks kiaurai (arba užkimštai...) filosofinis eilėraštis, paprastas, taiklių eilučių, be pritempimo žymės.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-08-17 17:13:42
Taip subtiliai, vos paliečiamai. Nuostabu.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-08-17 16:06:44
dar kartosis būtis nenugludinta
ir svaigi visuma
mus išskyrusios
laiko ribos
Viltinga!