panardinsiu save į išdegintą 
tylą rugpjūčio
vasarošiltį ežerą
žolę dulkes 
medunešio pilnas dienas
atgailos trupiniais 
dar kartosis būtis nenugludinta
ir svaigi visuma
mus išskyrusios 
laiko ribos
tu ištiesi rankas
kad paliestum mane 
ligi skausmo pažįstamą
ligi ašarų savą 
iš tavo dienų
pasijusim pasauly kitam 
dar negriūvančiam 
ten kur bokštai savi
savos pilys iš mūsų vilčių...