Su Uljanovu
 
19 amžiaus pabaiga, Vilnius. Visai prieš kitą šimtmetį. Senamiestis, vėlyvas ruduo. Retkarčiais pravažiuoja koks kebas ar paprasčiausias vežimas, juk visiškas užkampis, imperijos pakraštys, vežikas garsiai surinka:
– Postoronisj!
Ir vėl tyla. Kadangi vakaras, tamsu, gyventojai sulindę į savo namus, manosi esą saugūs. Iš tikro jaustis saugiam Rusijos imperijoje nesvarbu, kur bebūtum, yra klaida, ir Uljanovas tą gerai žino, nors yra dar palyginti jaunas, bet jau užgrūdintas revoliucinierius, be to, neseniai netekęs brolio, nubausto mirtimi už pasikėsinimą prieš carą, ir kaip tik šiuo metu galvoja, kaip buvo nužudytas Aleksandras – pakartas ar sušaudytas – caro kanceliarija nesiteikė suteikti išsamesnės informacijos, ir mintyse jis sau pasižada kada nors atkeršyti už brolį.
Taip, saugus Rusijoje negali jaustis niekada, todėl Uljanovas užsiauginęs barzdą vien tam, kad vykdamas iš Suomijos į Europą kirstų šį nedidelį imperijos lopinėlį, nepatraukdamas į save uolių žandarų dėmesio. O kadangi traukinys į Vilnių atgabeno jį ryte, o kitas į Varšuvą išvyks tik naktį, tai iš anksto pasirūpino dėl susitikimo su jaunuoju draugu, kad tas jį paglobotų gerą pusdienį.
Štai dabar jie ir eina petys petin, tiesa, Uljanovas kiek žemesnis ir įsikibęs į jaunuolio parankę, dėl ko tas jaučiasi nejaukiai, paskendę kiekvienas savo mintyse. Uljanovas galvoja: ir ko gi tas berniūkštis nepasakė jam iškart, kad gyvena ne Vilniuje, o kažkur Trakuose, juk jis manė, kad Trakai tai tas pats Vilnius, kaip ir Čeriomuškos ta pati Maskva, dabar visą dieną klaidžioja baisiomis šio bažnytkaimio gatvėmis, nes rizikuoti, užsisakinėdamas kambarį nakvynės namuose, jis negali, tą griežtai draudžia konspiracijos taisyklės.
O jaunuolis apgailestauja, kad turėjo neapdairumo kažkada pasisakyti šitam nesimpatiškam ir šveplam tipui savo namų adresą. Tiesa, tada Anglijoje jis visai nebuvo nesimpatiškas ir nemalonus, priešingai – jo ugningos kalbos apie klasių nesutarimus, apie būtinybę keisti šį supuvusį pasaulį smarkiai sujaukė jo vidinę būseną ir jis buvo pasiryžęs sekti šį vyrą kad ir į pasaulio kraštą, ir jau tikrai nesitikėjo, kad neprabėgus ir pusmečiui Uljanovas jį prisimins. Dar jam apmaudu, kad teko išleisti beveik visus susitaupytus pinigus, nes šis barzdotas neva revoliucionierius labai daug valgo ir niekur nesiteikia susimokėti už save, ir dabar su baime mato artėjant į juos užrašą Čainaja bei nujaučia neišvengiamą apsilankymą po ta iškaba. Kaip tik ir Uljanovas ją pastebėjo.
– Gal užeikime, arbatos atsigersime, – ir nelaukęs pritarimo žengia vidun.
– Gerai, – po laiko sutinka jaunuolis.
Užsisakęs stiklinę arbatos ir keturis cinamoninius riestainius prie jos, Uljanovas paklausia švepluodamas:
– Ir kodėl gi, sakyk, mielasis, toks keistas tavo vardas – Kailas Spenseris? Nerusiškas.
Uljanovas vaikystėje krito nuo laiptų ir nusikando liežuvio galiuką. Dėl visko kalta buvo katė Maša, pasipainiojusi berniukui po kojomis. Visai mažas mėsos gabaliukas liko gulėti ant grindų, kol ta pati Maša jo nesuėdė, dėl to vaikas dar labiau apsiverkė. Gydytojas tėvus nuramino, kad, žinia, nieko baisaus, taip pasitaiko, blogiausia, kas gali būti – netars r raidės ir viskas, dar patepė sutrumpėjusį liežuvį jodu, taipgi prisakė tris dienas neiti į mokyklą ir negerti bei nevalgyti nieko karšto. Nuo to laiko Uljanovas pakęsti negalėjo kačių ir būtų kada nors pasisakęs tuo klausimu, jei neabejotų, kad pasaulio proletariatas jį supras.
– Aš juk lietuvis, sakiau.
– Ak taip taip, pamenu, tokia maža Rusijos tautelė. Aš užsirašysiu, prašau man atleisti, – ir brūkšteli pieštuku ant servetėlės – „Nacionaliniu klausimu“, – servetėlę sulanksto ir įsikiša į viršutinę palto kišenę. – Štai Černyševskis klausia „Ką daryti?“, „Ką daryti?“ Kvailas klausimas, sutiksite su manim, mielasis? Aš jam atsakau: Revoliuciją, štai ką reikia daryti.
Spenserį nuolat išmušinėja iš vėžių tas nepastovus Uljanovo kreipimasis į jį, tai vienaskaita, tai daugiskaita, rodos, kad per tai jie niekad netaps artimesni.
– O kaipgi reformos, gal tai irgi kelias į pažangą, pavyzdžiui, Stolypino žemės reforma? – pamėgina diskutuoti jaunuolis.
– Velniop reformas, – ima karščiuotis Uljanovas, – tik revoliucija, visuotinė ir besąlygiška, padarys žmones laisvus ir laimingus.
Lankytojai arbatinėje gręžiojasi į gretimą staliuką, ir Spenseris atsiprašydamas gūžteli pečiais, manyk, padaugino bičiulis.
– Prancūzų laimingų nepadarė, – paprieštarauja Kailas.
– Todėl, kad jie ten nepasidalino valdžia, daug vadų – nieko gero. Turi būti tik vienas vedlys, kaip ir vėliava būna viena, paskui kurią visi eina. – Pagalvojęs priduria: – Bet šio to jie visgi pasiekė, reikia pripažinti, pavyzdžiui, nukirsdino karalių. Kaip tau tai patinka? – Ir nelaukęs atsakymo užbaigia: – Man labai.
Kurį laiką abu tyli, Uljanovas nesustodamas šveičia riestainius, Spenseris tik siurbčioja arbatą. Galų gale Uljanovas prabyla:
– Ir ką gi tu, sakyk, ten studijuoji tame Kembridže?
– Literatūrą ir filosofiją, – su nemaža pasididžiavimo doze atsako vaikinas. Jis tik prieš metus pradėjo ten mokytis.
– Blogai, – supeikia Uljanovas. – Geriau studijuotum matematiką. Filosofai nesprendžia visuomenės problemų iš esmės, o buržuazinė literatūra siūlo susitaikyti su esama situacija arba lįsti po traukiniu. Kaip tau tai patinka? Aš siūlau mene atspindėti socialinį realizmą be visokių saulėtekių ir lakštingalų čiulbėjimų. Tik toks menas gali būti suprantamas darbo žmogui, o darbo žmogus savo ruožtu didžiausia vertybė, į kurią turi būti orientuotos visų kitų profesijų ir visuomenės sluoksnių pajėgos.
– Kaip jūs pasakėt? Socialinis realizmas? – Spenseris mėgina apsimesti, kad ruošiasi užsirašyti.
– Jokių užrašų, – sustabdo jį Uljanovas, – pirma konspiracijos taisyklė.
Jaunuolis pažvelgia į pašnekovo palto viršutinę kišenę, bet nieko nepasako.
– Geriau mesk visa tai ir pradėk revoliucionieriaus kelią, – pakyla nuo stalo konspiratorius.
Spenseris užmoka ir išeina į lauką, kur jo laukia barzdotas vyras. Tamsoje jis atrodo ypač bauginančiai.
– Nieko, kada nors mes pastatysime komunizmą ir tada tokių bandelių prisivalgysime už dyką, – linksmai sušneka Uljanovas ir vėl įsikimba vaikinui į parankę. Spenseris nesąmoningai apsižvalgo.
Prie stoties jie atsiveikina. Spenseris jau buvo benueinąs, kai Uljanovas vėl jį pasišaukia.
– Pasakysiu tau pirmam, – tyliai taria revoliucionierius, – šiandien sugalvojau vaikščiodamas su tavim – pasivadinsiu Leninu, kaip tau patinka?
– Nieko, visai gražus vardas.
– Kada nors jis bus labai garsus, nepamiršk jo.
– Bet Uljanovas man gražesnis, – meta Spenseris ir nueina.
Labai keistas jaunuolis, pamano Uljanovas, turbūt todėl, kad lietuvis.
O Spenseris tuo metu prasilenkia su žandarais ir vos susilaiko, nenukreipęs jų suimti Uljanovą.
 
Su Gogenu
 
Kovo vidurys, Paryžiuje pavasaris visame gražume. Spenseris ištrūko kelioms dienoms iš universiteto, paliko rūškaną Angliją ir tikisi Prancūzijoje pasimėgauti atgimusia gamta bei susipažinti iš arti su tiek daug davusia visuotinei istorijai pasaulio sostine. 19 amžius į pabaigą, bet Eifelio bokštas dar nepastatytas, tad visas grožybes gali pamatyti tik iš arti.
Kapucinų gatvėje Spenseris užsuka į banką, ketindamas pasikeisti pinigus. Prie vieno langelio sėdi stambus vyras, šalia jo lentelė su užrašu Polis Gogenas.
– Ko pageidausite? – gan rūsčiai kreipiasi į jaunuolį banko tarnautojas.
– Norėjau pasikeisti pinigus, misteri Gogenai, – mandagiai atsako Kailas.
– A, prakeiktas anglas, – nustebina savo atšiaurumu bankininkas.
– Bet aš ne anglas, – pastebimai įsižeidžia Spenseris. – Aš lietuvis.
– Lietuvis? – nustemba Gogenas. – Nieko apie tai nežinau. O kodėl kreipiesi misteri?
– Na aš mokausi Kembridže, todėl ir pavartojau įprastą kreipinį. Galiu pakeisti į pone.
– Taip jau būtų geriau. Duokš tuos pinigus.
Vaikinas atkiša pluoštelį banknotų.
– Bet juk tai rusiški, – pasibaisėjęs sušunka Gogenas. – Rusiškų pinigų nekeičiame. Kodėl melavai, kad iš Maldyvų, Anglijos? Tu rusas, nueik nuo langelio.
– Bet sere, tai yra pone, aš nieko nekalbėjau apie Maldyvus, esu iš Lietuvos, tokia kolonija Rusijoje. Dabar mokausi Anglijoje, čia jokio melo, bet svarų turiu mažai, norėjau iškeisti rublius, nes savų pinigų mes neturime ir lygiai taip pat, kaip visi, nekenčiame rusų, tikiuosi, kada nors būsime laisvi. Kaip ir amerikiečiai, išsivadavę nuo karalienės.
– Maniau, Lietuva tai sala Polinezijoje.
– Ne, tai sala Rusijoje.
– Panašiai kaip Eskimija? Jakutija?
– Būtent, labai panašiai.
– O ką veiki Kembridže?
– Mokausi visokių menų.
Gogenas pastebimai atgyja. Išlindęs iki pečių pro siaurą langelį, kaip paslaptį atskleidžia jaunuoliui savo mintis:
– Tu nežiūrėk, kad aš sėdžiu banke. Iš tikro ši vieta man atgrasi, mielai būčiau dabar Monmartre su visais. Aš dailininkas, tiesą sakant, dar tik mokausi, bet neįsivaizduoju savęs kitur, kaip tik prie molberto. Monmartre renkasi tikrai didūs žmonės: Mone, Sinjakas, Dega, neužauga Lotrekas, paniurėlis Sezanas, nors, po teisybei, iš jo nieko neišeis, bet vis tiek ten labai įdomu, ir tikiu, jog manęs laukia graži ateitis. Man tereikia kaip nors išsiveržti pro šitą langelį, nusigauti iki salų, gali būti net Lietuva, nesvarbu, juk ten yra čiabuvių?
– O kaipgi, – patvirtina  Spenseris.
– Na matai, man tereikia jaunų, gražių nepridengtų modelių ir egzotiško fono, o tada mano kūrybinis potencialas išsiskleis visu gražumu, pamatysi.
– Aš tikiu, – neslepia susižavėjimo šio milžino entuziazmu Kailas. – Nors niekada negirdėjau apie tuos žmones, kuriuos vardinai, bet ką gali žinoti.
– Tu dar abejoji? – sušunka Gogenas.
Kiti bankininkai ir jų klientai sužiūra į juos. Kailas ranka parodo, jog viskas gerai, ir sušnabžda dailininkui:
– Kodėl tau to nepabandžius?
– Kaip? – išplečia vyzdžius Gogenas.
– Ogi šitaip, – ir sudaužo ranka juos skiriantį langelį. Kruvina ranka lieka ištiesta Poliui.
Imdamas ją ir repečkodamasis per barjerą, Gogenas nesustoja kalbėti:
– Aš gi vedęs, po velnių, ir turiu krūvą vaikų.
– Argi tai svarbu? – atsakinėja jam Kailas.
– Tikrai, tu teisus. Palauk, dar paimsiu truputį grynų.
Tuo tarpu signalizacija jau kaukia, bet banko darbuotojai nė vienas nedrįsta trukdyti Gogenui.
Prie pirmos sankryžos jie stabteli. Rodyklės žymi dvi priešingas kryptis – Lietuva 2000 mylių ir Polinezija 10000.
– Gal vis tik patrauksi su manim? – neryžtingai pasiūlo vaikinas.
– Kad ne, bijau prisirišti. O be to, tu civilizuotas, man reikia kažko laukiniško.
– Na, tai lik sveikas, – su palengvėjimu atsidūsta Spenseris ir ištiesia galiūnui laibą rankutę.
– Ačiū tau žmogau iš Lietuvos, pažadu – kada nors dar apie mane išgirsi.
Ir nueina uosto link.
 
Su Hitleriu

Dabar 20 amžius, dar tik prasideda. Amžius, kuris gal įeis į istoriją. Ne tik todėl, kad nuskendo Titanikas su žaviuoju di Kapriu, deja, netrukus nutinka dar baisesnė nelaimė – pirmas pasaulinis karas, kuris iškart taip pavadinamas, matyt, tikintis, kad bus ir kitų. Tikrai pirmas, iki šiol dar to nebuvo, kad dėl kažkokio nieko įsitrauktų tiek valstybių, pirmas, nes niekad karas nepareikalavo milijonų žmonių gyvybių, pirmas, nes pagaliau chemikai sulaukė progos panaudoti savo išmanymą nuodijant apkasuose nepriteklių ir visokius nepatogumus (karšto vandens, klozetų ir dvigulių lovų nebuvimo) kenčiančius kareivius, pirmas, nes dar niekad anksčiau pasaulis nebuvo apdovanotas tokiu dideliu kiekiu įvairiausių invalidų: kur bepasisuksi, matei vienakojį, vienarankį, vienaakį, vienaausį arba visai su puse galvos
padarą. Gaila, kad tada niekas nesusiprotėjo įamžinti visų tų laimingai išgyvenusių karo baisumus žmogystų, meno pasaulis būtų praturtėjęs neįkainojama originalių portretų ekspozicija.
Kas be ko, absurdiškas karas pagimdė dar didesnį absurdą – Spalio revoliuciją, kurioje pirmu smuiku griežė Uljanovas, dabar jau pasivadinęs Leninu, tokiu būdu išpildęs duotą Spenseriui pažadą išgarsėti. Kur jau ne, tikrai šis amžius vertas to, kad patektų į istoriją.
Bet nusikelkime į Vieną. Ten Kailas Spenseris leidžia kelias atostogų nuo mokslų Kembridžo universitete dienas ir kaip tik šiuo metu apžiūrinėja zoologijos sodą.
Pirmo pasaulinio karo didvyris, už drąsą apdovanotas Geležiniu kryžiumi ir paaukštintas iki jefreitoriaus Adolfas Hitleris irgi zoologijos sode, anglimi eskizuoja dramblių šeimyną: du suaugusius ir mažylį, kuris anaiptol nėra toks jau mažas. Spenseris priartėja tiek, kad netrukdytų dailininkui, bet ir galėtų matyti. Hitleris užfiksuoja jį akies krašteliu ir dirba toliau. Galiausiai ištaria:
– Kvaili padarai.
– Jūs taip manote? – pagyvėja vaikinas, patenkintas tuo, kad jį užkabino. – Kodėl?
– Su savo mase ir jėga turėtų būti žvėrių valdovais, o tėra išnaudojami žmonių kaip nešikai stoties rajone. Nekenčiu tokių minkštakiaušių.
– Tai kodėl juos piešiate?
– Nežinau, turbūt dėl to, kad dar labiau nekęsčiau. – Po nedidelės pauzės priduria: – Štai kas man patinka, – ir atvertęs kelis piešimo albumo lapus, rodo Kailui vilkų piešinius.
Piešiniai tikrai vykę, vilkai iššiepę iltis, agresyvūs ir bauginantys.
– Jeigu jiems dar pridėjus dramblių masę, nebūtų lygių. Todėl ir sakau, jei yra duota jėga, reikia ja pasinaudoti, o nešvaistyti be tikslo.
Jis užverčia albumą ir pasuka link artimiausio suoliuko, nei kiek neabejodamas, kad vaikinas jį paseks. Taip ir yra – Kailas prisėda šalia. Kurį laiką abu tyli. Staiga Hitleris klausia:
– O tu ne žydas?
– Ne, o ką?
– Labai man jį primeni. Gal gali parodyti genitalijas?
Spenseris šiek tiek atšlyja ir pastebimai nurausta.
– Nesąmonė, – galiausiai ištaria.
– Kodėl nesąmonė, – susierzina vyras, – tu nenori įrodyti, jog nesi šlykštus žydas? Juk čia nieko nėra, niekas nepamatys, tik nusimausi kelnes ir viskas.
– Ne, – atrėžia Kailas, – net jei ir būčiau žydas, tai mano reikalas, bet nesu. Aš lietuvis.
– Kada nors tai nebus tavo reikalas, bet į lietuvį tu irgi nepanašus.
– Manyje yra totorių kraujo.
– Aha, sakiau, kad tavo rasė nešvari, bet totoriai geriau, nei žydai. Čingischanas buvo didis karvedys.
Kailas nieko neatsako, tad Hitleris tęsia:
– Su lietuviais mes ilgai kariavom.
Staiga Spenseris ima kvatoti. Hitleris suglumęs dairosi nieko nesuprasdamas:
– Kas tau?
Vaikinas rodo į jį pirštu ir toliau juokiasi. Galų gale išsitraukia veidrodėlį ir paduoda dailininkui. Tas anglimi išsitepęs panosę, kuri atrodo lyg juokingi ūsiukai. Hitleris šypteli ir sako:
– O ką, visai neblogi ūsiukai, reikės tokius užsiauginti.
Likusią popietę jie praleidžia kartu. Hitleris aprodo Kailui Vienos įžymybes, nusiveda pietų į vokišką restoraną.
 
Su Lenonu (Imagine)
 
20 amžius, aštuoniasdešimtieji, Niujorkas, gruodžio septintoji. Kailas Spenseris, Kembridžo universiteto filosofijos fakulteto studentas, vargais negalais gavo leidimą valandos laiko pokalbiui su Džonu Lenonu. Kartu su jais sėdi ir Ono. Lenonas toks pat liesas, kaip ir prieš dvidešimt metų. Bendrauti sekasi lengvai, įžymybė visai ne tokia, kaip vaizdavosi Kailas. Daug juokaujama, daug geriama ir rūkoma.
Laikas senka labai greitai, ir Kailas užduoda paskutinį klausimą:
– Sakyk, Džonai, jei rytoj mirtum, ką norėtum atsisveikindamas pasakyti žmonėms?
– Nieko.
Pauzė. Per visą pokalbį nė vienos nebuvo. Lenonas neįprastai rimtas. Joko žiūri į grindis.
– Tu gi žinai, Kailai, – pagaliau prabyla, – aš viską jau pasakiau – Imagine. Neturiu ką pridurti.
– Taip, supratau.
Ir paspaudžia vyriškai viens kitam ranką. Joko palydi svečią ligi durų. Spenseriui ji aiškiai nepatinka, todėl pasistengia išvengti prisilietimo.
Kitos dienos vakarą Lenoną nušauna. Kailas išgirsta apie tai per radiją. Kiek galėdamas greičiau atsiranda įvykio vietoje. Ji apsupta policijos, niekas neprileidžiamas artyn. Kailas šaukia, kad yra Lenono sūnus Džulijanas, ir galiausiai yra įleidžiamas.
Kaip ir pridera artimam giminaičiui, apsikabina mirusį. Išspaudžia ašarą ir ilgai žiūri į Lenoną. Du detektyvai nueina šalin, palikdami juos vienu du.
Miręs Džonas gražesnis nei gyvas. Kailas šnabžda:
– Džonai Džonai, o juk tą turėjau padaryti aš. Vakar. Dėl to ir atėjau pas tave su ginklu. Neišdrįsau. Turėjai suprasti, kaip nekenčiu tavęs už tai, kad išardei grupę, bet nesupratai. Buvai toks malonus man, kad negalėjau tavęs nudėti. Kaip gaila, kad tave pribaigė kitas, rytoj arba kitą dieną vis tiek būčiau tam pasiryžęs.
Iš kažkur atsiranda Joko, priklaupia šalia Kailo prie Lenono kūno, apsikabina jaunuolį ir garsiai kūkčiodama kartoja:
– Ak, Kailai, kaip tai siaubinga!
Detektyvai žvalgosi vienas į kitą, nieko nesuprasdami, reporteriai iš toli pleškina fotoaparatais, įvykio sceną gaubia miesto industrinis, mechaninis gaudesys.