Apsigobčiau dabar tavimi,
Nes jau naktys ilgėja ir vėsta,
O gandrai, susimanę išskrist,
Danguje stumdo jaunatį liesą.
Atminimai lyg rūkas tinkluos
Į lašus nepagirdančius skaidosi.
Neįskaudink labiau — nevėluok,
Kad šviesa šypsnio skilstų ant veido.
Mano vardas dabar ilgesys,
Dobilais išsitaškęs atole,
O svaja dar drovi, nedrąsi
Giesmę įpučia paukščiui iš molio.
Susikūriau. Laiminga. Turiu?
Ne, paglosčius iš glėbio paleidžiu.
Tiek turtingųjų, kiek atvirų,
Nes visi užsivėrę to geidžia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-08-16 21:55:54
romantiška... atminimai gali pagirdyti...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-15 15:22:10
Kadangi skaitau viską, ką autorė rašo, tai pastebiu (anąsyk minėjau) stiliaus kaitą. Grįžtama prie lengvumo, ką suteikia trumpesnės strofos.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-15 09:46:03
Be galo švelnus lyriškas eilėraštis, numanoma prasmine pabaiga. Tačiau prasminė gija staiga nutrūksta paskutiniame posme, o gal išsakyta nepakankamai aiškiai ir įtikinamai.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-08-15 07:26:11
Atidžiai perskaičius apima įspūdis, jog lyg ir „neišsėdėta“ prie jausmingo kūrinio, o kažkodėl paskubėta.
Įsiminė gandrai, ankstyvo ryto danguje stumdantys teisią jaunatį. Supprantama – prieš atsisveikinimą.
Kūrinio vidurinė eilutė pasitarnavo ir už pavadinimą? Neatrodytų labai dėkingas bandymas...
Pabaigoje tie tiek / kiek suvelia prasmes, į kurias turbūt eita per visą eilėraštį,
skilstų – gal sklistų?
Paskubėta.