Apsigobčiau dabar tavimi, 
Nes jau naktys ilgėja ir vėsta,
O gandrai, susimanę išskrist,
Danguje stumdo jaunatį liesą.

Atminimai lyg rūkas tinkluos
Į lašus nepagirdančius skaidosi.
Neįskaudink labiau — nevėluok,
Kad šviesa šypsnio skilstų ant veido.

Mano vardas dabar ilgesys,
Dobilais išsitaškęs atole,
O svaja dar drovi, nedrąsi
Giesmę įpučia paukščiui iš molio.

Susikūriau. Laiminga. Turiu?
Ne, paglosčius iš glėbio paleidžiu.
Tiek turtingųjų, kiek atvirų,
Nes visi užsivėrę to geidžia.