man ant peties vis užkrenta gyvenimas
ir slegia tol, kol vienišas paryžiaus rytas
žingsnius išbarsto pere lachaise ramybės vėjuose
ten berliozas ir šopenas užmigdyti
nekantriai laukia permainų rugsėjo
niūniuoja dieviškas džiuzepės verdžio arijas
ir frontas blunka tarsi niekad nematytas
į kraują pėdsaką įspaudęs nerimas
daugiau nekelti tavo burių
išmokti plaukt ar bent jau nejudėti,
akordeonas šoka, turim dar sekundę
išsiųst visus karius namo
delnais sugert
paryžiaus lietų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-08-12 16:30:30
Puikus eil.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-12 13:55:51
Kaip norėčiau sugrįžt į Paryžių, nors jame niekada nebuvau... (ir nebūsiu) :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-12 13:14:58
Jau pavėlavau su savo komentaru (viskas išsakyta iki manęs) ką nors protingo užrašyti. :)
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-12 12:15:50
Man toks nepasiekiamas Paryžius, bet turėtų būt nuostabus.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-08-12 12:08:18
Suprantu, kad Paryžiuje - gražu, bet Lietuvoje ne ką prasčiau...Patiko.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-08-12 11:51:35
Kraujo pėdsakas traukia į poeziją, bet yra stiprus lyrinis (jausminis, jausmingas) pradas.