man ant peties vis užkrenta gyvenimas
ir slegia tol, kol vienišas paryžiaus rytas
žingsnius išbarsto pere lachaise ramybės vėjuose
ten berliozas ir šopenas užmigdyti

nekantriai laukia permainų rugsėjo
niūniuoja dieviškas džiuzepės verdžio arijas
ir frontas blunka tarsi niekad nematytas
į kraują pėdsaką įspaudęs nerimas

daugiau nekelti tavo burių
išmokti plaukt ar bent jau nejudėti,
akordeonas šoka, turim dar sekundę
išsiųst visus karius namo 

delnais sugert
paryžiaus lietų