Iš miglos nyra bitkrėslės — besibaigiančios vasaros kibirkštys.
Ar girdi, kaip tylu? Be giesmių baigia nokti javai.
Ar giliai įmigai? Pievų mumijų daržinės prikištos,
Pagyrų — ne bausmės — tu tikiesi sulaukti už tai.
Dar šešėliai minkšti, debesų dar eglynai neplėšo,
Dar nedrengia lietus ir netyžta po kojom takai,
Bet skaisti kibirkštis, iš miglos tau išnirusi priešais,
Klausia, ar nuliūdai, kad vėl vasaros tu netekai?
Kiek jos prėsme, kory, eilėse ar dienoraščio lapuose?
Kiek aruoduos, rūsiuos? Ten nėra tos gyvos kibirkšties.
Ji rytinėj migloj sužmėžuoja it pratęstas sapnas,
Gal bent lūpų kampuos tarsi šypsnis vos vos suplazdės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-12 13:05:56
Beje, bitkrėslė viena iš tų retų augalų, kurie savo grožio (žiedų) nepraranda labai ilgai. Netgi rudenį, netgi po šalnų.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-12 12:13:19
Nijolena niekada žodžių nepristinga... Gera skaityti... :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-08-12 11:17:18
Daug kūriniui prideda vaizdinga kalba (tai girdire nuolatos, nieko naujo dabar nepasakiau).
Visgi man teisingas, išmintingas, perkeltinių prasmių kupinas (gana aiškus) kūrinys ne visai poezija.
Aišku, poetiškumo yra.