Iš miglos nyra bitkrėslės — besibaigiančios vasaros kibirkštys.
Ar girdi, kaip tylu? Be giesmių baigia nokti javai.
Ar giliai įmigai? Pievų mumijų daržinės prikištos,
Pagyrų — ne bausmės — tu tikiesi sulaukti už tai.

Dar šešėliai minkšti, debesų dar eglynai neplėšo,
Dar nedrengia lietus ir netyžta po kojom takai,
Bet skaisti kibirkštis, iš miglos tau išnirusi priešais,
Klausia, ar nuliūdai, kad vėl vasaros tu netekai?

Kiek jos prėsme, kory, eilėse ar dienoraščio lapuose?
Kiek aruoduos, rūsiuos? Ten nėra tos gyvos kibirkšties.
Ji rytinėj migloj sužmėžuoja it pratęstas sapnas,
Gal bent lūpų kampuos tarsi šypsnis vos vos suplazdės?