Nebebūsiu tavim. O ir tu manimi jau nebūsi –
Miega liepžiedžių žvakės sapnuos ašarodamos tylą.
Tiktai kartais galbūt tu nubusi audronašos gūsiuos,
Kada dangų dalija žaibai ir kai ežeras kyla
Bangomis, kurių keteros bąla, nes purslas prie purslo
Mintimis pasiverčia... Ir vėl – tas atgimęs laukimas...
Nors ir kumštį sugniaužus – iš linijų delno išbursi,
Kad nėra nebuvimo, yra tiktai keistas likimas.
Ir sustaugs šunimi, gal vilku vėtrą plėšantys medžiai
Lyg bandydami grįžti iš ten, kur nebuvo išėję...
.......................................................................................................
O kai vėjas nurims, sapnuose žvakių–liepžiedžių klaidžios
Vėl vaškiniai dievai ir medum pasidažiusios fėjos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-08-11 17:18:03
...yra tiktai keistas likimas.
Kartais pakreipt jį norima linkme pavyksta...
Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-11 13:24:47
Viltingas gražus eilėraštis. Manyčiau, gal kiek grubokas trečias dvieilis.
O paskutinė gražių metaforinių epitetų kupina eilutė nepalieka susitikimo vilties,
kurios taip šaukiasi širdis. Gal ne viską supratau?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-08-11 09:35:16
Neabejotinai esate meistriškas sodrintojas jausmo ir vaizdinio..
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-08-11 09:31:26
Tas atgimęs laukimas, iš kurio skleidžiasi šie posmai, kerintys, užburiantys...